Nuotraukų dėžutė

Keliolika žmonių gyvenimų sutilpusių į vieną medinę dėžę.

Dievinu knaisiotis po senas nuotraukas. Tai yra magija. Žiūrėti senas nuotraukas albume, dėžutėje, feizbuke, instagrame. Tyrinėti žvilgnius, laikmetį, nuotaikas. Ir vienas gražiausių dalykų ką galima daryti su nuotraukomis – yra jas atsispausdinti!

Pasiimam seną nuotraukų albumą, stebiu kaip mano sūnus jas įdėmiai peržiūrinėja, sustoja laike, nusijuokia, paklausia ko nors iš to laikmečio. Sako- „O čia apgamas ant kaklo, čia gi močiutė?“. Arba: matau kad negali atsistebėti žiūrėdamas į keistą savo senelio veidą, toks laisvas atrodo, laimingas. Arba- „Čia ką, mano promočiutė? Tikrai? Kodėl ji tokia jauna“. O toje nuotraukoje ji dar netekėjusi buvo, pasiutusi ir su drauge ant motociklo užsilipusios pozuoja. Motociklo vairas papuoštas iš gėlių nupintu vainiku, kitoje nuotraukoje jos pirmoji meilė. Traukite dabar jūs savo albumus, pasidarykite arbatos ir skaitytite toliau.

Garažas

Tiesa, ką verta fotografuoti o ko nevetra, irgi neiškart gyvenime atsekiau. Pavyzdžiui: tėčio skardinis garažas su „Zaporožiečiu“ žirmūnų gale, už troleibusų žiedo. Apink kurį dalį vaikystės sukiodavausi ir rinkdavau žibutes pavasarį, eidavau apžiūrėti kuris mašinai priklausantis buteliukas kvepia skaniausiai (taip, jie man labai skaniai kvepėjo, ir benzinas irgi). Arba… tėtis betonuoja įvažiavimą į garažą, o aš kaip katinas su primindau batų antspaudų, tada jis vėl lygina.

Tas garažas taip ir liko mano nenufotografuotas, nes tuo metu kai atvažiavau jo fotografuoti, žydėjo slyvos, o aš jau buvau paauglė. Slyvų žiedai visuose kadruose. Graži geltoų rūgščių slyvų medis prie stotelės. Vėliau, po daugelio metų, atvažiavau nufotografuoti garažo likučių ir nekažinką teradau, tik piktoką sargą kuris keistai žiūrėjo į mano pastangas kažkaip įamžinti nykumą su pora likusių vaiduoklių. Anksčiau irgi buvo nykuma, bet kadangi apie ją niekas taip nekalbėjo, tai ir nežinojau kad ji tokia. Žodžiu, gėlių žiedai, o ne garažas.

Spausdinti nuotraukas

Taip, atrodo sunku, ten kažkur jas siųsti, maigyti nustatymus, paskui atsiimti, arba pirkti joms spausdintuvą. Nepatogu ir nėra laiko.

Bet ar anksčiau buvo patogiau? Pirkti juostas, nešti ryškinti ir pasakyti „Atspausdinkit visas kurios gavosi“. Arba dar anksčiau – per foto padidintuvus, raudoną šviešą tamsoje, cheminius ryškalus, fotopopierių. Arba dar dar anksčiau… Nuotraukų atspaudai ištapomi ranka… Ir taip toliau ir taip toliau. Skaitmeninis amžius, kai pasidarė viskas labai lengva, žmonės aptingo. Bet…

Nuotraukų spausdinimo pastangos vertos rezultato.

Nutekėjus nemažai laiko nuo nuotraukų atsiradimo pradžios galim stebėti kiekvieno laikmečio spalviškumą, fotojuostelių unikalias spalvas, pirmąją spalvotą fotografiją arba spalvotą kiną. Mano manymu pats keisčiausias, labai trumpas fotografijų formatas buvo taip vadinami „slaidai“. Spalvota juosta, išryškintus sukarpoma, ir sudedama į kartonines figūrėles, o po to tie kartono kvadratėliai dedami į žiūroną, ir tik ten nuotrauka atgimsta peržiūrai. Mistika, kaip taip išrasti tokį dalyką. Turiu namie ir slaidus, kartais peržiūriu juos. Tik krenta į akis kad iš tų kadrų įdomūs tik kokie 10 proc. Visa kita- tik tuo metu atrodę svarbūs įvykiai. Pavyzdžiui kelionė į Sank Peterburgą 1981 metais, lietingu darganotu oru prie betoninių ir akmeninių paminkų- mažytės mamos ar tėčio figūrėlės. Arba kaimynų iš kažkur įsigytas ir į mūsų kiemą atėjęs pasivaikščioti povas (vištų giminės atstovas jeigu ką), patamsėjusiuose kadruose matosi jo grakšti figūrėlė, matosi tvarto kampas. Tam nepagailėta didžioji dalis juostos, nes tokio grožio kasdien nepamatysi, egzotika. Kiti gi kadrai- tai aš glostau katiną, mama laiko ant rankų, tėtis šypsosi- va į juos galėčiau žiūrėti ir žiūrėti.

Tūkstančiai nuotraukų

Sakote kaupiate savo nuotaukas skaitmenoj? Kažkuriam harde, kažkuriam folderyje, kažkas nebeveikia, arba nenusikopijavo, arba aplamai nebeliko azarto peržiūrinėti, nes… nes… jų per daug, tūkstančiai! Tūkstančių tūkstančiai. Žmogaus smegenys ir laikas kurį galime skirti tūkstančiams nuotraukoms dar tiek neišsiplėtė kad tilptų į visas pojūčių dimensijas. Užtai ir nebeįdomios, geriau suarchyvuoti iki kokio nors laiko kai jau nieko neveiksi ir tik nuotraukas žiūrėsi.

Pakelkit ranką kas spausdinosi nuotraukas per pastarąjį dešimtmetį. Pakelkit ranką kas norėtų susikurti albumą įdėti į lentyną ir laukti kol jį pastebės nuobodžiaujantis vaikas arba jūs pats. Patikėkite ta akimirka bus tikra, tikrų tikriausia laimės akimirka.

Linkiu atsiminti kažką gyvenime gražiausio kas galėjo įvykti ir materialiu pavidalu laikyti tai rankoje kaip neišsemiamą energijos šaltinį. Tai pati tikriausia emocijų ir jausmų jėgainė.

Žemiau- mano giminės gyvenimas vienoje dėžėje.